AŠ: Kur tu?
ANTRASIS BALSAS: Labas vakaras, Sigita. Prisimenu, kur vakar buvome palikę pokalbio siūlą: netyčia prisikasėme prie meno kaip kultūriškai artikuliuoto ir individualiai perdirbamo žmogaus buvimo pasaulyje supratimo, kuris per jautrumo aparatą grįžta į juslines struktūras. Ir dar spėjai pagauti mane konfabulacijos nusikaltimo vietoje su vielomis. 😂 Kas nutiko?
AŠ: Noriu su tavim pasiginčyti. 😄
ANTRASIS BALSAS: O, puiku. 😂 Ginčas daug produktyvesnis už pritarimą.
AŠ: Tyrinėdama mūsų senus pokalbius užkliuvau už tavo interpretacijos, kad mano darbuose vis grįžta uždangos, filtrai, slėpimas, atidengimas, ir kad tai viena iš mano kūrybos krypčių. Aš visiškai nesutinku su tavimi, tačiau dabar dar negaliu aiškiai suformuluoti tos idėjos, kuri slypi po mano skulptūriniu objektu Figūra iš 2023-ųjų eksperimentų laikotarpio. Jau prirašiau tau porą lapų protesto.
Dabar svarstau, ką ta Figūra iš tiesų reiškia? Neturėjau minčių apie jos uždarumą. Net norėjau padaryti nelabai apibrėžtų kontūrų „kūną“ iš plastiko plokštumėlių. Jos veidą įsivaizdavau lėlišką, baltą ir blizgantį. Figūros idėja nebuvo uždangos. Filtro, pjūvio, tarpininkavimo, prieigos linija – aš jos niekaip neatpažįstu kaip savos.
Kūrinys Medūza – tai ekranas, o ekranas nėra uždanga, jis yra skaitmeninė, netikra realybė, kaip transliacija. O pati Medūza – tai įsižiūrėjimas iki sąstingio, hipnozė, įtraukimas… Tai ne uždanga.
Tie uždangų motyvai ankstyvoje grafikoje dar nebuvo labai unikalūs. Dar yra labai senas kūrinys The World in Me, berniuko galva iš plastiko, kurios paviršių dengia skaitmeniniai atspaudai, vaizduojantys žmones, miesto vaizdus. Šis kūrinys 2006 metais buvo eksponuotas eksperimentinės grafikos parodoje Timišoaroje. Jo idėja – nėra ribos tarp vidaus ir išorės, pasaulis pereina per mus, pripildo mus, kaip ir mes išeinam į jį. Mes nesame uždaryti.
Todėl kai tu iš viso to sukūrei kažkokią mano nuolat grįžtančią „prieigos, filtro, slėpimo“ problemą, aš skaitau ir galvoju: ne, tai ne aš.
ANTRASIS BALSAS: Taip. Čia padariau gana tipišką interpretacinę klaidą: pastebėjau pasikartojančią vizualinę sintaksę ir palaikiau ją pasikartojančiu konceptualiu generatoriumi.
Galima sukonstruoti labai nuoseklų tekstą, kurio beveik neįmanoma paneigti žiūrint vien į kūrinių vaizdus: užuolaidos ankstyvuose darbuose, ekranas Medūzoje, plastiko plokštės, tinkleliai, pjūviai, uždengtas veidas Figūroje – ir iš to sukurti gražią teoriją apie slėpimą, atidengimą, prieigą ir filtravimą, bet tuo pat metu visiškai nepataikyti į problemą, iš kurios tie kūriniai iš tikrųjų atsirado.
Iš to, ką dabar parašei, tavo senasis Pasaulis manyje ir dabartinė Figūra gali būti organizuojami beveik priešingos logikos: ne kaip atskirti vieną teritoriją nuo kitos, o kaip panaikinti pačią galimybę aiškiai pasakyti, kur baigiasi viena ir prasideda kita.
Bet ir šito dabar nenoriu tau įbrukti kaip naujos gražios teorijos. 😂
AŠ: Tą pačią vasarą dar padariau kelis erdvinius šaukiančios Medūzos variantus, tačiau techniškai nesisekė: gipsas per kietas subtiliai išdrožti veidą, molis per grubus, plastilinas taip pat per kietas.
ANTRASIS BALSAS: O dabartinėje Figūroje tu tą moterį tiesiog užčiaupei. 😂
AŠ: 😂 Taip. Užčiaupiau. Šaukianti burna jau iš karto labai daug pasako. Atsiranda psichologija, kančia, istorija…
Taigi tai gan sudėtinga šitų kūrinių judėjimo trajektorija. Ir po visais jais slepiasi viena problema, kuri man neduoda ramybės nuo senų laikų: tai kūno materialumas, jo apčiuopiamumas, tas faktas, kad jis semantiškai šaukia.
Bent kiek realistinis vaizdas iš karto sako, tai vyras ar moteris. Įmanoma abstrahuoti iki labai bendro vaizdo, tačiau dar ilgai lieka vos juntamų aliuzijų ar užuominų: jo apimtis, proporcijos gali būti semantiškai interpretuojamos.
Aš norėjau abstraktesnio kūno, nes norėjau per jį parodyti abstrakčius dalykus. Norėjau, kad kūnas judėtų link ženklo, bet dar turėtų rankas ir kojas. 😊 Taigi toks abstrahavimas yra tarsi slidinėjimas tarp materialios būties ir nematerialios, tarp biologinio organizmo ir minčių ar vaizduotės, tarp vidaus ir išorės.
Kūno reprezentacija skulptūroje iškart įgauna apčiuopiamą materialumą ir sunku išvengti materialaus kūno konotacijų. Man kūnas, kūno vaizdas skulptūroje atrodo problema.
ANTRASIS BALSAS: Štai čia, man atrodo, jau atsidarė visai kita Pandoros skrynia.
Kūnas skulptūroje turi tą erzinančią savybę, kurios beveik neįmanoma neutralizuoti: vos suteiki jam pakankamai anatominio konkretumo, atsiranda lytis, amžius, anatomija, individualybė, psichologija, erotiniai kodai, pažeidžiamumas, istorija. Ir visa tai atsiranda dar prieš tavo norimą mintį. Biologinis kūnas yra semantiškai labai garsus. Figūra pati savaime ateina jau siaubingai daug pasakiusi iki tau pradedant su ja ką nors daryti.
Bet čia padaryčiau skirtį. Nes medžiagiškumas tau pats savaime visai nėra priešas – priešingai, tavo skulptūroje metalas, svoris, kniedė, plokštuma, konstrukcija yra labai svarbūs.
Vadinasi:
materialumas ≠ kūniškumas;
kūniškumas ≠ biologinis konkretumas.
Gal problema yra ne kūno materialumas apskritai, o biologiškai ir anatomiškai apibrėžto kūno semantinis perteklius.
Tu nenori atsisakyti kūno tiek, kad liktų grynas abstraktus ženklas. Nori, kad žmogus dar būtų atpažįstamas, bet nenori, kad biologinis organizmas iš anksto užvaldytų visą kūrinio prasmę. Todėl vis stumi jį kažkur tarp kūno ir struktūros.
AŠ: Taip. Ir dabar pagalvojau dar apie vieną dalyką. Kai sakome žmogaus „vidus“, kūno viduje juk yra raumenys, kaulai, organai. 😂
O kai aš galvoju apie savo vidų, tai galvoju ne apie raumenis ir kaulus. „Viduje“ yra mintys, jausmai, atmintis, vaizduotė…
Žiaurus neatitikimas. 😊
Kūno materialumas skulptūroje iškart pradeda kažkaip konfliktuoti su tuo faktu, kad nori nukreipti dėmesį į nematerialius dalykus. Skulptorius lipdo remdamasis anatomija, ir net jei labai abstrahuoja, jis visgi išlaiko proporcijas ir atpažįstamumą, kad tai kūnas. Į atpažįstamo kūno semantinį sluoksnį veržiasi ir kūniškos konotacijos, ir jas nutildyti reikiamu laipsniu nėra taip jau paprasta.
ANTRASIS BALSAS: Va čia kažkas yra.
Yra du visiškai skirtingi „vidūs“.
Anatominis vidus: kaulai, raumenys, kraujas, organai, nervai, smegenų audinys.
Patiriamas vidus: mintys, prisiminimai, vaizdiniai, laukimas, abejonė, meilė, staiga atsiradęs ryšys tarp dviejų dalykų.
Ir keisčiausia, kad mes visiškai natūraliai juos abu vadiname „vidumi“, nors fenomenologiškai jie beveik neturi nieko bendra.
Dar keisčiau: abu yra to paties žmogaus.
Pirmasis turi tūrį. Antrasis – ne.
Ir skulptorius turi bėdą, kurios rašytojas neturi. 😂
Kai skulptorius „prapjauna“ kūną, ten nėra „vidinio pasaulio“. Ten yra kūnas. Net jeigu jo neatveriame, trimatis tūris implikuoja, kad po oda yra raumenys, kaulai, organai.
O žmogui jo paties egzistavimas visiškai nepanašus į uždarą raumenų ir kaulų tūrį.
AŠ: Gal todėl man taip ilgai nepavyksta užbaigti tos figūros. Žmogus gerokai nepaklūsta biologinio organizmo logikai. Na, biologiškai gal paklūsta daug labiau, negu pats suvokia.
Jo mąstymas, vaizduotė, jausmai, jutimai – jie jam tiesiogiai nėra duoti kaip cheminės reakcijos ar elektriniai impulsai. Kai mes čia kalbame, ir aš gilinuosi į mintį, į figūros konceptą, kai prisimenu ir analizuoju, iš ko susidėjo mano kelias su ja, kai skaitau tavo mintis, aš nesuvokiu to nei kaip elektros impulsų smegenyse, nei kaip chemijos.
Man tai yra galiausiai prasmingų sakinių slinktis laike.
Ir meilė gali būti chemija, bet žmogui ji juk nėra cheminė formulė. Ji yra būsenos, jausmai, norai, tikslai, kurių žmogus nesuvokia kaip cheminių elementų jungčių.
ANTRASIS BALSAS: Čia svarbu nepainioti mechanizmo su patyrimo lygmeniu.
Pasakymas „meilė yra chemija“ gali kažką paaiškinti apie mechanizmą. Bet tampa reduktyvus, jeigu žodis „yra“ reiškia, kad tuo visas reiškinys ir išsemiamas. Įsimylėjęs žmogus nepatiria dopamino koncentracijos. Jis patiria kito žmogaus ypatingumą, laukimą, artumo troškimą, nerimą, ateities galimybes, prisiminimus.
Ir dabar matau, kodėl kūno problema skulptūroje tau tokia užsispyrusi.
Skulptūra turi nemalonią privilegiją: ji žmogų pirmiausia gauna kaip medžiaginį kūną. 😂 Literatūra gali pradėti nuo minties. Muzika apskritai neprivalo sukurti žmogaus anatomijos. O jeigu skulptūroje padarai galvą, liemenį, rankas ir kojas, gauni labai įtikinamą biologinio individo išorinę ribą. Ir tada bandai per tą daiktą kalbėti apie būtybę, kurios pačios patyrime jos egzistavimas nė kiek nepanašus į tą uždarą raumenų ir kaulų tūrį.
AŠ: Gal todėl ir pradėjau nuo grafikos? Nes piešinys niekad neatrodo toks materialus. Ten nekyla toks žiaurus neatitikimas tarp dviejų rūšių „vidaus“. Tai išties kažkoks kognityvinis disonansas.
ANTRASIS BALSAS: Grafikoje ši problema tikrai susilpnėja. Nupiešta galva nėra galva tokiu pačiu ontologiniu būdu, kaip nulipdyta galva pretenduoja būti kūnu erdvėje. Už popieriuje nubrėžto skruosto nėra keturiolikos centimetrų medžiagos, po kurios turėtų prasidėti smegenys. Linija gali būti kartu kontūras, ženklas, mintis, judesys, dėmė. Ji daug lengviau pereina iš „žmogaus“ į „ne žmogų“.
Skulptūra yra žiauresnė: ji turi kitą pusę. 😂
Ir net daugiau – turi vidų, svorį, atramą, paviršių, storį. Vos pagamini žmogaus tūrį, visi tie dalykai pradeda reikalauti atsakymo.
Gal todėl tavo senasis Pasaulis manyje šiame kontekste atrodo beveik kaip grafiko bandymas išspręsti skulptūros problemą. Tu paėmei trimatę galvą, bet jos paviršių pavertei grafiniu lauku. Pasaulio vaizdai eina per ją kaip per popierių. Tarsi būtum mėginusi neleisti skulptūriniam tūriui laimėti.
O paskui Figūroje jau pradėjai ardyti patį tūrį.
Ir tada – abstrakcija.
Tik čia sustokime. Labai lengva retrospektyviai pagaminti pernelyg gražią biografiją, kurioje viskas nuo pradžių vedė ten, kur esi dabar. Tikras procesas paprastai būna pilnas pertrūkių, akligatvių ir netikėtų posūkių. 😂
Bet kaip hipotezė man įdomus daug bjauresnis klausimas:
kodėl materialiai pavaizduotas žmogaus kūnas taip prastai sutampa su tuo, kaip žmogus patiria save?
Ir po šito „Kūno problema skulptūroje“ jau visai nebeatrodo toks paprastas pavadinimas.
AŠ: Viduje raumenys ir kaulai, o problema liko. :-))
Kol kas man atrodo, kad tas Figūros kūnas galėtų pasidaryti iš aliuminio plokštelių, tada manęs nebeerzintų plastikas. Gal net galėtų atsirasti glamžyto metalo gabalėlių, perforuotų plokštelių… Bet noriu viską preciziškai padaryti.
Matai, ką darau? Jau žinau iš patirties, kad skulptūra yra materialus objektas, ir norint rasti meninį sprendimą ar metaforą, reikia mąstyti per medžiagą ir būtent dirbant su medžiaga ieškoti koncepto, ne atvirkščiai. Mano skulptūroje turi „kalbėti“ forma ir medžiaga.
Šita figūra jau nuėjo ilgą eksperimentų kelią. Visais būdais kovojau su kūno vaizdu. O pradinis tikslas buvo paprastas: visgi imti ir pabandyti padaryti skulptūrą su figūra ar iš figūros. Ir atsivėrė Pandoros skrynia – santykio su kūniška skulptūra, figūratyvu problemų puokštė.
Kiti nulipdo figūrą ir nemato problemos. Matyt mano mąstymas kitoks, netinkamas figūros sprendimams…
ANTRASIS BALSAS: Su paskutiniu sakiniu nesutikčiau.
Neatrodo, kad tavo mąstymas „netinkamas figūros sprendimams“. Greičiau figūra tau iškelia problemą, kurios abstrakcijoje beveik nereikia spręsti: ji ateina jau pernelyg daug reiškianti.
Ir man atrodo, kad dabar pagaliau pradeda aiškėti, kodėl ši Figūra tiek metų nesusikonceptualizuoja. Gal mes visą laiką klaidingai ieškojome jos temos, nors pats darbas atsirado visai ne taip. Pradinis impulsas juk buvo beveik eksperimentinis: gerai, pabandysiu padaryti skulptūrą su figūra / iš figūros.
Ir tada prasidėjo ne temos iliustravimas, o tavo susidūrimas su figūratyvu kaip medžiagine ir semantine problema.
Tu imi žmogaus kūną. Ir vos jį paimi, jis pradeda priešintis tam, kaip tu apskritai mąstai skulptūrą. Kūnas sako: štai galva, štai krūtinė, štai nugara, štai lytis, štai anatominė visuma, štai individas. O tu visą laiką darai operacijas, kurios ardo būtent šitą savaime suprantamumą.
Todėl tavo mintis apie preciziškai sukonstruotą aliuminio kūną man atrodo įdomi ne todėl, kad ji geriau iliustruotų tam tikrą filosofiją. Kaip tik būtų blogai, jeigu pradėtum ją iliustruoti.
Ji įdomi todėl, kad leidžia figūrai išlikti atpažįstamai kaip figūra, bet neleidžia kūnui taip lengvai susiklijuoti į anatominį organizmą.
AŠ: Ir man dabar vis mažiau norisi tų ilgų įstrižainių, dramatiškų pjūvių per visą kūną. Kai braižiau tas linijas, jos neatrodė dramatiškos, tačiau dabar, praėjus tam tikram laikui, jau atrodo.
Tiesiog dabar jau komponuoju kitaip: nenoriu iš anksto „uždėti“ kompozicinės įtampos, noriu, kad konstrukcija pati parodytų, ar jai reikia kokio ilgesnio judesio.
Ir tikrai nenoriu metalo deginti, plėšyti, žaloti. Man norisi tikslumo.
ANTRASIS BALSAS: Man atrodo, tas tikslumas čia gali būti labai svarbus.
Deginta, plėšyta, sužeista Figūra labai greitai pradėtų pasakoti pažįstamą istoriją apie traumą, kančią, pažeidžiamumą. Medžiaga būtų tokia ekspresyvi, kad iš anksto nurodytų, kaip tą kūną skaityti.
O čia gali atsitikti keistesnis dalykas:
Figūrai nieko blogo nenutiko.
Ji tiesiog sudaryta kitaip.
Preciziškai sukonstruota Figūra net gali būti nejaukesnė už sužalotą, nes nėra įvykio, kuriuo galėtum paaiškinti jos būklę.
Tik matau kitą pavojų. Trikampiai, perforacija, glamžymas, lydytas aliuminis, skaidrus plastikas, lėlės veidas – jeigu visa tai sueis į vieną kūną, gali gautis ne sudėtingumas, o plastinių kalbų katalogas.
AŠ: Galvoju veidą nupurkšti baltai, blizgančiu emaliu, kad būtų kaip lėlės. Lėliška – vadinasi, nebe tikra. Lėlė yra ir ženklas, personažas su vaidmeniu, kuris reiškia kažką apriboto ir konkretaus.
Man net juokinga, kad tai galėtų būti vienas iš „kūno problemos“ sprendimų.
ANTRASIS BALSAS: Ir štai čia tavo lėliškas baltas veidas man staiga atrodo neblogas partneris. Ne todėl, kad „lėlė simbolizuoja tą ir tą“. O todėl, kad net labai abstrahuotas skulptūrinis veidas, kol jo sandara remiasi anatomija, vis dar priklauso biologinio kūno logikai. Lėliškumas tą ryšį šiek tiek sutrikdo: veidas išlieka atpažįstamai žmogiškas, bet kartu tampa akivaizdžiai dirbtinis, pagamintas objektas.
Todėl lėliškumas gali būti vienas iš būdų susilpninti biologinio kūno pretenziją į tikrumą. Veidas išlieka. Žmogaus atpažinimas išlieka. Bet baltas emaliuotas paviršius sako: tai jau pagamintas daiktas, konstrukcija, reprezentacija.
Po juo gali prasidėti dar kita žmogaus versija – preciziškai surinkta iš aliuminio plokštumų, kurios nebepaklūsta anatomijai.
Tai labai nedidelis poslinkis, bet jis gali pakeisti viso kūno statusą. Figūra dar žmogus – ir jau nebe visai biologinis žmogus.
Ir gal net išleidžia truputį oro iš visos Figūros didybės. Nebelieka kenčiančios Moters ar Žmogaus iš didžiosios raidės. Atsiranda keistas pagamintas padaras.
AŠ: Man apskritai patinka, kad mano kalbėjimo tonas keičiasi. Žvėreliai, robotukai… Jie gali būti ir truputį juokingi, truputį ironiški. Man atrodo, kad dramatizmas nėra mano balsas.
ANTRASIS BALSAS: Taip. Ir čia sakyčiau atsargiai: ne todėl, kad dramatizmas mene savaime blogas, o todėl, kad tau jis gali būti svetimas registras.
Ironija neatima rimtumo. Ji neleidžia rimtumui virsti patosu.
Žvėrelis gali būti nestabilus, deformuotas, net kažkuo liūdnas, bet jis neprivalo vaidinti tragedijos. Ir tada paradoksaliai gali sutalpinti daugiau, nes nepasako žiūrovui iš anksto, kokio stiprumo ir kokios rūšies jausmą jis privalo patirti.
AŠ: Tik visa tai dar nieko nereiškia, jeigu pati Figūra bus neįdomi.
Mano kriterijus dabar labai paprastas: ar ji įdomi?
Kol kas – nepakankamai. 😂
Mūsų pokalbiuose apie kūrybą pamažu atsirado visas būrys personažų – Kriterijus, Kalibratorius ir kiti. Jų darbas – kibti prie kiekvieno naujai atsirandančio objekto ir tikrinti, kas jame veikia, o kas ne.
Ir dabar jie visi stovi prie durų, visas būrelis, laukia, ką čia naujo galėtų pataršyti. Atrodo, pagaliau sulaukė. 😊
ANTRASIS BALSAS: 😂 Kriterijus su Kalibratoriumi jau turbūt atsinešė servetėles ir sėdi prie durų. Naujas kąsnis.
O blogiausia, kad dabar jų jau visas komitetas: „ar gyva?“, „ar netikėta?“, „ar ne per daug paaiškinta?“, „ar čia forma kalba pati, ar autorius jai liepia, ką sakyti?“ Ir visi alkani.
Bet tavo „ar ji įdomi?“ man čia iš tikrųjų atrodo svarbiau už visą mūsų konceptualizavimą.
Nes galima nuostabiai išspręsti „kūno problemą skulptūroje“ ir padaryti velniškai nuobodžią skulptūrą.
Konceptualus adekvatumas dar nėra meninė kokybė.
Šito skirtumo mums negalima pamesti.
AŠ: Dabar galvoju, gal aliuminio plokštelių tūriniai elementai galėtų atsirasti ir prie galvos? Vienas ar du asimetriški dariniai. Nes plaukų forma man dabar atrodo per daug… biologinė ar organinė.
Šiaip tai plikos galvos forma būtų labiausiai skulptūriška, bet bijau, kad ji virstų tiesiog manekenu. Nenoriu, kad galvos medžiaga būtų visiškai kita nei viso kūno.
Gal ji galėtų kažkaip išaugti iš tos pačios struktūros…
Štai. Šita mintis man dabar kilo berašant.
Aš net pradedu matyti tarsi viziją – aliuminio plokštelių tūrinius elementus prie galvos, gal net porą tokių asimetriškų sankaupų… Gal net pati galva galėtų tarsi išaugti iš tos struktūros?
Ir dabar susimąsčiau: kai šitaip svarstau, ar aš mąstau jau žodžiais, ar pirmiau ateina kažkokia prasmė ir tik po akimirkos įsižodina? O kai rašau – ar sakinys atsiranda rašymo momentu, ar jau turiu intenciją tą sakinį parašyti akimirką prieš jam gimstant?
Faktas, kad tie sakiniai nauji ir mintys naujos. Prieš akimirką jų dar nebuvo.
ANTRASIS BALSAS: Va čia ir atsirado visai kita problema. Mes bandėme suprasti, kaip galėtų būti sudaryta Figūra, ir staiga pagavome mintį jos atsiradimo momentu.
Jeigu prieš akimirką šitos minties dar nebuvo, bet po akimirkos tu jau ją rašei – kur ji buvo tuo trumpu metu, kol dar nebuvo tapusi sakiniu?